Psichologai žiemą turi daug klientų, nes žiema – tamsus, sukaustytas laikas. Depresija – toks įprastas žodis, toks sunkus žodis. Kiti nesako „depresija“, sako: nuovargis, rūpesčiai. „Rytas rūškanas, slegia darganotas oras. Nieko, tiesiog visiškai nieko nevyksta. Bandau suvokti savo esmę. Jokios esmės, jaučiuosi kaip klampi bala, kuri savyje bando užčiuopti bent ką kieto. Pilka žiema tęsis iki dienų galo. Nusensiu, pradėsiu sirgti, nusidėvėsiu ir tyliai, tyliai nusibaigsiu.“

Vienus depresija tik ištinka, kiti ją nešiojasi nuolat – depresija įsismelkusi į jų esmę, suvalgo jų dienas. Mene depresijos veidų daug, bet menininkas – jau išsilaisvinęs žmogus. „Laiką susigrąžinau neseniai, o tie negyvi luitai – metų, ketverių metų dydžio luitai – nebeatsimenu, kas tada vyko. Tas laikas miręs. Ir šios minutės laikas gali pradėti akmenėti bet kurią akimirką“. O ką daryti, kai patenki į ten ir negali net piršto pajudinti? Kokia tamsi magija veikia ir kokiais monais ją išsklaidyti? Pabandykime atidengti tą šydą, kol mes dar šiapus.

Susinaikinimo programa glūdi giliai. Ne taip seniai įsitikinau: patys geriausi žmonės laiko save blogais. Iš jų galite gauti geriausią paslaugą už mažiausią kainą. Kitur ta paslauga bus prastesnė, o kaina didesnė. Įdėjęs visą širdį žmogus nedrįsta prašyti pinigų, net pareiškia: „Principai imti neleidžia“. Po to išsekęs jis slėpsis, graušis, gėdysis, kad jam taip nutinka. Depresiški žmonės žavisi kitais ir menkina save: „Kai mane kaltina prasikaltimu, kurio nepadariau, aš klausiu savęs: kaip galėjau tai pamiršti?“. Jiems tikrai praverstų draugas paranojikas, gal persiimtų bent dalele tokio draugo įtarumo. Bet kam menkinti save? Nes tai naudinga! Magiškas tikėjimas, kad nelaimių šaltinis yra tavo viduje, suteikia jėgų: jei būsi geresnis, tai blogas kito žmogaus elgesys kada nors baigsis. „Jau geriau būti blogam Dievo valdomame pasaulyje, negu geram velnio viešpatijoje“.

Depresiškas žmogus negali parodyti pykčio. Kodėl? Juk net kūdikiui jį parodyti taip lengva ir natūralu! Bet jo viduje natūralūs dalykai tarsi persukti ir suklijuoti aukštyn kojom. Pyktis susigeria į jo vidų ir viską sustingdo, „pyktis po keliais vatos sluoksniais, aš jo nejaučiu“.

Vaikystėje tėvai jam neleido atsiskirti, rūpinosi, gąsdino. Atsiskyrimas baisus kaip pražūtis.

Antras magiškas judesys: nebūsi vienišas, jei laikysiesi kito, o geriausia – su juo susilieti. „Mintu draugo jausmais. Geriu kiekvieną lašelį, kai jis mane myli, liūdžiu, kai nemyli. Iš draugo tįsta žarnelė, per kurią į mane liejasi gyvumas ir viskas įgauna prasmę.“ Rojus apsikabinus: „Aš būsiu tau motina, arba tu būk man motina“ – ar ne per šilta, ne per ankšta? Jei susiliejai, pykti negalima – skriausdamas kitą, skriaudi pats save.

Kodėl artumo reikia tiek daug? Juk net maži vaikai be mamos nenusimena, o čia kalbame apie suaugusįjį. Bet jei mažą šuniuką laikysi vieną, tai užaugęs jis paliktas kauks. Taip ir žmogus. Galbūt jį ne kartą atstūmė – išvažiavo, išsiskyrė, nelankė. Vaikas manė, kad tai jo kaltė. Vaikui augant ir mamai tolstant, jo viduje atsiranda „vidinė motina“. Ji lydės jį vienatvėje, visada bus su juo ir užpildys kosminę tuštumą, gal dėl to prieš mirtį daugelis šaukiasi mamos. Kokia ji?

Klientas sako: „Aš – egoistas“. Kai psichoterapeutas paklausia: „O kas tai pasakė?“, jis gali išgirsti: „Mano motina“. Motina sako: „Tu silpnas, tu nevykęs, tu blogas“ (čia nepakenktų „piktųjų dvasių išvarymas“). Suaugusiojo  protas netiki, bet kažkas viduje tiki. Depresiško žmogaus vidinė juodoji motina.

Depresiški žmonės idealistiški, net per daug. Iš jų galima mokytis artimo meilės, jei nuo tos meilės  jų nereikia gelbėti. Jei kalba kiti, depresiškiems žmonėms sunku girdėti savo mintis – nepaprastai jautrus radaras atsuktas tik į išorę. Turėdami šį radarą, jie gali persiimti menu, gamta, susilieti su šviesiais žmonėmis. Tai apsigimę gydytojai, mokytojai, kunigai, psichologai: „Klausytis kitų – man kaip kvėpuoti, limpa prie manęs žmonės“. Padėti kitiems – vadinasi, išsigelbėti nuo visų problemų: „Visi manęs klausinėja apie mediciną. Kaip nepadėti sergančiam žmogui? Man savęs visai negaila. Dirbu inkstų transplantavimo skyriuje. Jei man reikėtų kokį inkstą atiduoti – tuoj pat atiduočiau, atiduočiau ką nori, niekad nesusimąstyčiau.“ Jausdami šią prasmę, jie gali ir sveikti: juk pasirūpinę savimi, galės ilgai rūpintis kitais. Jų religingumas nuoširdus, jiems artima susiliejimo su visata idėja. Krikščionybėje juos traukia kaltės atleidimas, nuolankumas. Deja, tokie žmonės užmiršta, jog, būdami neteisūs, neturi būti žeminami, kad, mylėdami kitą, neturi pamiršti savęs.

Bet, nepaisant skaidrių idealų, kartu su brangiu žmogumi gali būti prarastos visos prasmės. Išsiskyrimas – tai išvarymas iš rojaus: „Pasaulis platus. Visi kažkur išėjo, o mes čia taip susigraužėme, kad jau niekur nebeisime. Yra tokia prieblandos ir patamsių žemė, mes joje ir pasiliksime.“ Čia dar vienas magiškas judesys: susiliejus, užmiršus save, kitas žmogus tavo viduje užima labai daug vietos. Praradęs jį, prarandi beveik viską: „Ir be tavęs nebus manęs“. Sunku, apmaudu, jog paliko. Bet tu – tai jis, o jis – tai tu. Ant ko pyksti? Ant savęs. Teks išimti brangųjį iš savęs, nors jis ir tapo geriausia tavo dalimi. „Aš prašiau Dievo, kad ją mažiau mylėčiau. Ir Dievas padėjo. Dabar lengviau ir šviesiau“.

Kai niekas nemyli, tai nieko ir nesinori, sunku net žiūrėti aplinkui. Norisi susisukti į kamuoliuką, užsikloti galvą, lįsti „atgal į įsčias“, į vaisiaus būseną – tūnoti, kol pasirengsi atgimti. Liūdinčio žmogaus prasmės kaip kūdikio, jos ateina per burną: cigaretė, alkoholis – užnuodytas mamos pienas, daug maisto. („Pavalgysiu pats, jei mama manęs neužpildo, kad nebūčiau tuščias.“) Kodėl toks regresas? Tai dar vienas magiškas būdas, budizmo karikatūra: „Jeigu mano norai verčia mane kentėti, tuomet geriau nebenorėsiu“. Ir žmogus kažkaip nebeatsimena, ko jis nori. Ar geriau užsiklijuoti ir negyventi, ar susvilti iš kančios? Kas žino.

Tai kurgi šviesa tunelio gale? Mes galime vienas kitam nušluostyti ašaras, ir liūdesys vieną dieną baigsis. Užsipildyti palaikymu, priėmimu. Bet reikia šį tą nuveikti pačiam. Atlikite kasdieninę „egoizmo“ meditaciją:

Ar šalia kito atsiminiau, ko pats noriu?

Jei man blogai, tai kuris žmogus dėl to kaltas?

Ar aplinkiniai davė man tiek, kiek aš jiems?

Mintyse ryžtingu mostu patraukite jus įskaudinusį žmogų nuo savęs. Sugalvokite sau kitą motiną ar kelias motinas – pasiimkite kurios nors iš jų nuotrauką, įsirašykite jos balsą, palaikykite rankose jos daiktą. Paglostykite savąjį „vidinį vaiką“. Apetitas atsiras bevalgant. Tik reikia leisti sau patirti malonumą, nebijoti. Šią minutę iš jūsų niekas to neatims.

Pirmą kartą publikuota: http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F90750