Mes paprastai pastebime, kaip jaučiamės šalia vieno ar kito žmogaus – jaukiai ar nesaugiai. Arba kitas žmogus taip jaučiasi šalia mūsų. Tačiau paprastai nesuvokiame – kodėl. Psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė teigia, kad šį jausmą sukelia viena iš bendravimo dėlionės kaladėlių, kuria nesąmoningai nuolat naudojamės, tačiau sąmoningai dažniausiai jos neatpažįstame.

Ko mes tikimės iš kito žmogaus

„Kai mes bendraujame su kitu žmogumi, suvokiame tai ar ne, iš jo kažko norime. Gal norime, kad jis patvirtintų mūsų mintį, gal kad mus atjaustų ar kažką padarytų. Bet kuriuo atveju mes tikimės, kad kitas žmogus patenkins mūsų poreikius. Dėl to daugiau ar mažiau jį „spaudžiame“, kad gautume tai, ko norime“, – aiškino pašnekovė.

Taigi viena iš kaladėlių, verčianti mus jaustis šalia žmogaus gerai arba blogai, yra tarpasmeninis spaudimas. Tai visai nereiškia grubių žodžių ar įsakmaus tono, teigė psichologė, trečius metus vadovaujanti skubančiam žmogui skirtiems savęs pažinimo kursams „Online dirbtuvės“. Kursų metu kiekvienas dalyvis kas savaitę gauna trumpą vaizdo paskaitą, užduotis namų darbams bei palaikymo žmogų ar grupę, o kartą per mėnesį klausimus gali gyvai užduoti virtualioje erdvėje. Viena iš šio rudens temų – kaip tik apie tai, kaip atpažinti tarpasmeninį spaudimą ir išmokti bendrauti kitaip.

„Jeigu mes spaudžiame kitą žmogų, vadinasi, tas dalykas bendravimo metu ar pats žmogus mums labai reikšmingas. Jeigu žmogus nerūpėtų, mums būtų nusispjauti, kaip jis pasielgs. Spaudimas turi ir teigiamą, ir neigiamą pusę. Teigiamo spaudimo pavyzdys – mokytojas, kuris stengiasi, kad jo mokinys išmoktų jo dėstomą dalyką. Arba tėvai, kurie labai nori, kad vaikas kažką darytų kitaip, nes žino, kad tikrai bus geriau. Neigiamo spaudimo pavyzdys – kai tėvai daro viską, kad jų vaikas nepasirinktų profesijos, kuri jiems dėl kokių nors priežasčių atrodo netinkama. Tą spaudimą suaugę žmonės prisimena net po daugelio metų. Kita vertus, esu girdėjusi ir tokių skundų, kad tėvai paliko visišką laisvę ir jaunuoliui, ką tik baigusiam dvylika klasių, trūko bent šiokio tokio patarimo ir nukreipimo“, – dalinosi pašnekovė.

Tarpasmeninio spaudimo lygiai

Galima išskirti kelis tarpasmeninio spaudimo lygius. Akivaizdų spaudimą, kai kas nors mums tiesiogiai nurodo elgtis vienaip ar kitaip, pajaučiame visi. Tačiau tai dar vidutinis spaudimas. Maksimalus spaudimas – kai mus už ką nors baudžia. Pavyzdžiui, jeigu vyras neatsiliepė į žmonos skambutį (arba atvirkščiai) ir neperskambino, namie gali kilti konfliktas su virtine priekaištų arba įsivyrauti nekalbadienis. Jau nekalbant apie tokius ultimatumus, kaip „jeigu nedarysi, kaip noriu, išeisiu“.

Kaip atrodo bendravimas be spaudimo? „Jį esame patyrę, jeigu susidūrėme su paslaugų sferos atstovu (kirpėju, gydytoju ir pan.), kuris labai jautrus ir įsiklauso į mūsų poreikius. Pavyzdžiui, atsisėdame kirpykloje į kėdę, patys iki galo nesuprantame, ko norime, bet kirpėja pirmiausia pasidomi, o kaip mums patinka, koks mūsų stilius, kaip anksčiau kirpomės ir pan. Tokiame bendravime mes jaučiamės priimami ir saugūs, todėl galime drąsiai save išreikšti, nes tas žmogus niekuo neparodo, ką jis pats mano apie tai, ką sakome. Jausmas, kad pagaliau galiu būti savimi, kad man niekas neaiškina, kaip aš turiu daryti, yra fantastiškas“, – pasakojo G. Petronienė.

Pasak psichologės, mes visi norime būti išgirsti ir suprasti, norime, kad mums leistų būti savimi. Pavyzdžiui, gal ta suknelė man ir nelabai tinka, bet ji atskleidžia mane, mano poreikius, kaip aš suprantu pasaulį. Ir jeigu draugė man sakys, kad užsivilkau nesąmonę, tai bus spaudimas iš jos pusės. Visai kitaip jausiuosi, jeigu draugė pasakys: „Kaip įdomiai tu apsirengei – gal gali papasakoti, kaip taip sugalvojai ir ką tau tai reiškia.“ Jeigu aš nesuprasiu – patinka draugei mano apranga ar ne, tai reikš, kad ji iš tiesų nori mane išgirsti.

Konkretus pavyzdys: kaip spręsti

„Žmonės dažnai mano, kad toks bendravimo būdas yra pasyvus – aš nereiškiu savo nuomonės, nieko nesiūlau. Taip, aš atidedu savo nuomonę, vertybes, nes man įdomu suprasti, kaip mąsto mano pašnekovas. Aš iš karto nevertinu pašnekovo kalbos turinio pro savo akinius, pro kuriuos žiūriu į pasaulį. Bet tai nėra pasyvumas. Kaip tai atrodo praktiškai? Tiesiog leiskite žmogui kalbėti jo nepertraukdami, tik visaip paskatindami – nusišypsodami, palinkčiodami galva ir pan.

Tokiu būdu jūs parodote, kad girdite ir jums įdomu. Nepertraukite netgi klausimu, nes klausimas jau nukreipia pokalbį – gal žmogus norėjo kalbėti apie vieną dalyką, bet mes parodome, kad anas dalykas mums neįdomus, bet įdomus šitas. Gal žmogus būtų pasakęs ką nors ypatinga ar gilaus? Taigi klausimus užduokite tik tuomet, kai pašnekovas pasakė viską, ką norėjo. Mums atrodo, kad klausimai parodo, jog mes domimės žmogumi, bet iš tiesų geriausias būdas parodyti, kad girdime, – perfrazuoti: „Jeigu aš gerai supratau, tu manai taip ir tai.“ Mes beveik nenaudojame šio bendravimo elemento, o pašnekovui jis sukelia fantastišką jausmą, kad yra suprastas. Pasijutęs saugiai, jis mums gali atsiverti labai giliai, o santykiuose tai juk labai svarbu“, – patarė pašnekovė.

Deja, šis visiško nespaudimo variantas, ypač šeimose, sunkiai įkandamas. Todėl pradžiai galime pasimokyti viduriuko – užduoti klausimus, kurie nukreipia pokalbį, tačiau nepiršti savo nuomonės. Mes tik klausiame. Spontaniškumo bus jau šiek tiek mažiau, nes jau primetame, kas mums svarbu ir kas nesvarbu, bet mes neaiškiname, ką apie tai galvojame ir ką žmogus turi su tuo daryti. Kartu su žmogumi pasvarstome „už“ ir „prieš“, bet jokios nuomonės neišsakome. Tai labai naudinga išbandyti šeimoje – užduoti partneriui tik klausimus ir susilaikyti nuo replikų, kai jis kalbės.

Paprastas pavyzdys. Vyras nepranešęs grįžo iš darbo vėliau, negu buvo žadėjęs. Moteris gali jį užsipulti su priekaištais, kad skubėjo gaminti vakarienę, bet maistas atvėso, o ji iki šiol alkana, nes kiekvieną minutę laukė sugrįžtančio vyro. Tai turbūt gana dažnas variantas. Kitas variantas, kai moteris neužsimena apie priekaištus – kad ji laukė, kad maistas atvėso, o leidžia pasisakyti vyrui klausinėdama, tarkime, koks jo santykis su laiku, kokie jo prioritetai, kokie yra įvykusios situacijos pliusai ir minusai, kokie jie būtų, jeigu situacija būtų kitokia. Svarbiausia, kalbėti kuo objektyvesniu tonu, be emocijų.

Ką daryti su emocijomis

„Galima paprašyti vyro pasipasakoti, kas jam svarbu, kodėl jis užsilaikė darbe, ir pažadėti tikrai nevertinti. Tuomet vyras jaus, kad moteris tikrai nori jį suprasti. Jeigu ir tai atrodo kaip aukštasis pilotažas, lengvesnis variantas – instruktavimas. Darbe tai įprastas dalykas: naujas darbuotojas komandoje instruktuojamas, kokios tvarkos laikomasi, nes jau patikrinta patirties, kad tuomet darbas vyksta sklandžiau. Loginių argumentų kalba galima remtis ir šeimoje.

Grįžtant prie atvėsusios vakarienės, moteris gali išdėstyti loginius argumentus – atvėsęs maistas nebe toks skanus, šeima galėjo turėti gražų vakarą kartu, o dabar ji jau turi daryti kitus dalykus, todėl būtų nuostabu, jei kitą kartą užsilaikydamas vyras praneštų iš anksto, tuomet jie geriau susiderintų laisvalaikį ir pan. Tai objektyvus informavimas apie šios situacijos pasekmes ir galimus sprendimus. Vyrauja tik logika – emocijos nerodomos. Tiesiog stengiamės sustyguoti procesą, kad jis veiktų geriau“, – teigė psichologė.

O ką daryti, jeigu emocijos trykšta per kraštus? Jeigu partneris be galo geras, išmintingas, priimantis, galima parodyti šiek tiek emocijų. Bet jeigu situacija jau įsisenėjusi, kaip nuospauda, nesmurtinės komunikacijos specialistai pataria prieš bendraujant pasiimti pauzę susitvarkymui su savo emocija.

„Pavyzdžiui, kai pavėlavęs vyras pastebės nusiminusią išraišką, galima atvirai pasakyti, kad jaučiuosi susijaudinusi dėl to, kaip čia išėjo, todėl truputį pabūsiu su savimi, man dabar reikia laiko sau, kad nusiraminčiau. Ir ne grėsmingai tai sakyti, o normaliu tonu. Tik tuomet, kai emocija nuslūgs, galėsime bendrauti logikos kalba. Jeigu duosime valią emocijoms, vienas pradės pulti, kitas trauksis ir konstruktyvus pokalbis neįvyks. Kartais pauzės reikia iki kito ryto, o kartais užtenka valandą pasivaikščioti“, – aiškino psichologė.

Kaip atrodo pozityvus spaudimas

Vis dėlto pašnekovė pabrėžė, kad spaudimas, kaip jau minėta pradžioje, turi ir teigiamą pusę. Pavyzdžiui, jeigu vaikas neklauso instrukcijos, būtina pereiti prie reikalavimų lygio ir savo jausmų atskleidimo, t. y. pagyrimų ar kritikos: „Aš labai džiaugiuosi, kad tu tai padarei“ arba „aš labai nuliūdau ar nusivyliau, kad to nepadarei.“ Spaudimas reikalingas mažiau jautriems žmonėms, kurie turi „storesnę“ odą ir mandagaus prašymo neišgirs. Tikrai būna vaikų, kuriuos reikia auklėti griežtai. Tuomet jie gerai girdi, ką sako tėvai, jie žino aiškias ribas, todėl jaučiasi ramesni ir atitinkamai pagal jas elgiasi. Būtent toks bendravimas jiems padeda augti ir tobulėti.

„Viena moteris pasakojo, kad tėvas, kuris visiškai nesikišdavo į dukters gyvenimą, buvo labai geras, malonus, ko nors prašydavo labai švelniai, vieną kartą taip smarkiai emociškai sureagavo, kai ji grįžo namo išgėrusi alkoholio, kad nuo to karto ji daugiau niekada nebegėrė. Taigi kartais yra gerai parodyti emociją. Viena klientė apgailestavo, kad jaunystėje, jai grįžtant namo naktimis, tėtis niekada aiškiai neparodė, kad jam tai nepatinka, o jo mandagios pastabos pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo.

Emocinės reakcijos ypač reikia tuomet, kai sprendimas turi būti greitas – nebėra laiko diskusijai, reikia staigiai veikti panaudojant visas savo jėgas ir įtaką. Mano dėdė, dirbęs gimdymo klinikoje Šveicarijoje, pasakojo, kad esant sunkiems gimdymams net naktį atvažiuodavo pats direktorius ir perimdavo visą atsakomybę. Būdavo naudojamos bet kokios emocijos, bet kokia kalba, kad tik būtų pasiektas sėkmingas rezultatas.

Lygiai taip pat nenormalu, jeigu mama nuolankiai sėdės savo kambaryje, kai tėvas kitame kambaryje prieš sūnų naudoja fizinį smurtą. Čia jau reikėtų gulti kryžiumi, kad priverstų vyrą liautis, iškelti ultimatumą – „aš tuoj pat su tavimi skiriuosi, jeigu bent pirštu jį dar paliesi“. Tai būtų teigiamas spaudimo panaudojimas“, – aiškino G. Petronienė.