Matau, koks aš blogas

 

Pirmiausia sutikau Karolio mamą. Ji buvo graži kaip karalienė ir baisi kaip atominis karas: kovojo su visu pasauliu, neva priešai aplinkui tik ir kėsinasi ją pažeminti. Pastaruoju metu moteris kovojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo, o su manimi ėmė kautis, nesutikdama išeiti iš konsultacijos laiku. Po metų atslinko jos buvęs vyras. Sumišęs vyriškis pasakojo, kad ji baigia išeiti iš proto, ir norėjo pasitarti, kaip padėti sūnui, kurį ji tvirtai laikė prikabinusi prie savęs. Galų gale ši moteris viską metė ir pabėgo su nežinomu gerbėju, o netrukus terapijos kabinete pasirodė ir sūnus, kuris neseniai baigė mokslus ir ėmė dirbti.

Karolis* skundėsi viskuo iš karto – bejėgiškumu, baime, įtampa, apmaudu. Jis buvo chroniškai viskuo nepatenkintas, taip pat ir gydymu, labai kankinosi, jo nepasiekdavo jokie mano žodžiai. Jei nebūčiau mačiusi jo mamos, matyt, būčiau neištvėrusi, bet man buvo nesunku įsivaizduoti, kiek tas žmogus iškentėjo. Iš karo grįžę kareiviai dažnai nebegali prisitaikyti laisvėje, o jis nei laisvės, nei šiltų santykių net nebuvo regėjęs, šalia esantį tėvą, bendradarbius, merginą matė tarsi per aprūkusį stiklą.

Dažniausiai jis sakydavo: „Nei iš šio, nei iš to kyla jausmas, kad visi manęs nori atsikratyti.“ Kartais būdavo ir blogiau: „Tikiėčiausi iš jūsų puolimo.“ Tai buvo gera formuluotė. Žodis „tikėčiausi“ rodė, kad vaikinas, skirtingai nei jo mama, suvokė, jog tai tik jausmas, o ne tikri priešai aplink. Kartais, kai visai nukamuodavo nerimas, pyktis ir depresija, jį apimdavo graudulys – tarsi meilė sau, o gal kitiems. Iš terapijos jis tikėjosi, kad galiausiai patirs kažką panašaus į nušvitimą, kad tai nutiks vieną kartą ir tęsis amžinai. Nuolat besiskundžiant, kažkas jo viduje pamažu atitirpo.

–        Kaip jūs drįstate išeiti atostogų? – jis bandė juokauti, bet buvo sustingęs, paakiai juodi. – Šią naktį vėl blogai miegojau. Lyg sapnavau mamą, ji buvo nusisukusi. Prabudau susierzinęs, įsitempęs.
–        Nuotaika nesugenda savaime. Šiomis dienomis kas nors nesisekė?
–        Ne, tai aš atstūmiau pasaulį nuo savęs.
–        Kiekviena problema turi vardą ir pavardę.
–        Jūs norit, kad aš dar giliau įklimpčiau į problemas? Jei apie jas galvosi, jos tik didės. Aš pats esu didžiausia problema.
–        Aš tik prašau prisiminti, kas vyko ir ką tu jautei. Tik tiek.
–        Na, gerai. Vakar buvo susirinkimas. Visi buvo tokie reikšmingi, o aš toks menkas.
–        Supykai, kad tavęs nepastebėjo? Meilės badas?
–        Na, jūs matot iš šono, koks aš alkanas, išsiilgęs meilės. Neturėjau šeimos, bijau bendravimo. O aš matau, koks esu blogas. Blogas ir viskas! Štai sėdėjau šiandien toks juodas, priėjo kolega. Jaučiu, kad reikia kalbėti, o žodžių burnoj tai nėr. Pasijutau dar blogesnis.
–        Galėjai ir ką nors apsimestinio pasakyti. Pavyzdžiui, apie orą. Kartais tai padeda išlįsti iš savo nelaimių šulinio, – atsakiau šypsodamasi.
Jis pakėlė akis.
–        Vieną kartą taip ir buvo! Užsukom su giminėm į kolonėlę, užsakėm kavos. Aš pardavėjai ir sakau: „Skani pas jus kava!“ Ji kad nušvito: „Tai stengiamės.“ Bet tokių linksmybių turiu mažai. Užvakar iškvietė bosas – vertino darbuotojus. Gavau vidutinį įvertinimą. Sėdžiu, graužiuosi, jis kalba, o aš nieko negirdžiu. O paskui galvoju – gal pabandyti paklausyti? Ėmiau klausyti, žiūriu, kad ta graužatis praeina. Tada jo ir klausiu: „O ką aš galiu pagerinti?“ Kai atsiranda ryšys, to negerumo nebelieka. Bet šiandien taip neišeina, blogai aš jaučiuosi šalia žmonių ir nuolat pykstu. Na va, bjauri lemputė, pavyzdžiui! – sušuko jis visai neliūdnai.
–        Šiame kabinete daug bjaurių dalykų.
–        Šitas paveikslas labai depresinis, – jis pergalingai atsilošė kėdėje.
Jam už nugaros kabėjo dūmais tapytas modernus paveikslas su Muncho veidu pilkame it asfaltas fone.
–        Depresinis? Jis turi kažką bendro su tavimi, – pajuokavau.
Jis net paraudo.
–        Taip, iš tikro aš kaip tas paveikslas – tuščias, užsidaręs, piktas… Bet aš ne vien toks, dar aš kaip… kaip tas meškiukas! – pasakė gailiu balseliu, pamatęs mielą pliušinį meškiuką kambario gale.
–        Na, taip, švelnus – tik glostykite mane, – paironizavau.
–        Bet šitos dalies kaip tas paveikslas aš nekenčiu. bet ir pasikabink čia tokį, pasmaugti tokį, Munchas mat.
Jis tiesiog švytėjo iš piktdžiugiško pasitenkinimo.
–        Gerai jūs mokat iš manęs pasijuokti.
–        Negi verksi visada.
–        Aš tai iš savęs pasijuokti nemoku.
–        Taip, jei tik kas prieš plauką paglosto, šilumos neparodo, tu iš karto pamėlynuoji ir imi drebėti. Tik į išorę nenukreipi, viduje verdi smalą.
–        Žinoma, geriau išmėžti išorėn, ir tie sapnai gerai, tas mėšlas lenda lauk, daug mėšlo susikaupę manyje, visur mėšlas, įsivaizduojat? Neįsivaizduojat. Viduje kažkas sako, kad niekas manęs nemyli, jūsų nemyli, ir išvis nėra pasauly jokių palaikytojų, o visus silpnuosius reikia naikinti.
–        Jei nori, gali keikti pasaulį dar keletą metų nuo ryto iki vakaro. Aš leidžiu!
–        Taip? Aš sau neleisčiau. Na ir eina velniop šitos knygos, netvarkingai sudėtos! Mane viskas siutina ir atrodo, kad tas keikimasis yra tikras, yra jėga, yra esmė. Nors iš tikro tai meilės trūkumas, nes nebuvo esminio ryšio su motina, bet tai pamatyti labai sunku. Aš pamačiau tą paveikslą ir bijojau pagalvot, kad esu toks. O pasirodo aš būtent toks, panašus į Hitlerį. Atėjau vakar toks, kaip tas paveikslas, su mergina susitikti ant tilto. Norėjau apsikabinti, ji atšoko, aš pyktelėjau, po to galvoju – taigi ji bijo, juk ji katukė.
–        Puiku! Aš seniai įtariau, kad tu gali puikiai jausti kitą žmogų. Tiesa, juk rašei, kad nori lankyti psichologinę grupę, tikrai gera mintis.
–        O kai man atsakėte, jūsų laiškas buvo toks formalus, – jis staiga patempė lūpą.
–        Ir tu iš karto nustojai manimi tikėti?
–        Tik trumpam. O po to pagalvojau, kad gal ir gerai. Aš juk ne kūdikis, kad visad su manim tik „utiutiū“.
–        Neįvyktų nieko baisaus, jei nueitum į grupę ir keletą valandų pagalvotum ne apie save, – nusišypsojau atsiversdama sąsiuvinį.
–        Iš tikro, žiūriu į šaligatvį ir matau save, žiūriu į lempą – vėl matau save. O praeitą savaitę buvau pas gydytoją ir prieš mane buvo tokia mergina, sėdėjo susiraukusi. Paklausiau: „Ar jūs čia laukiat?“ Ji tik burbt. Paskui matau – stotelėj rūko, matau – save kaltina. Tą dieną ji man atrodė tokia nevykėlė, o paskui pamačiau joje save. Jei dabar sutikčiau, galėčiau pasakyti, kad ją suprantu, – pasakojo jis, jau stovėdamas tarpduryje. – Kaip nesinori išeiti, tiek mažai tepabuvome kartu!.. Bet tiek to, sėkmės, gerų atostogų!

Atrodo, jei žmonės mus mylėtų, šildytų ir glostytų, gyvenimas būtų laimingas. Tačiau kai kuriose šeimose būna atvirkščiai – vaikai jau nuo mažens suvokia, kad jie yra tik našta ir blogis, kurio galėtų nebūti. Kaip patikėti, kad turi teisę būti, teisę užkalbinti kitą žmogų, teisę draugauti? Kaip patikėti, kad neparodęs dėmesio mylimasis ar psichologas neketina atstumti? Kur nukreipti tą apmaudą, jei ne į save? Karolis atsibunda su pykčiu ir su pykčiu užmiega. Jis žino, kad dažnai užtenka tik vieno žingsnio ir viskas pasikeičia, bet žengti tą žingsnį labai sunku. Visų pirma reikia pakeikti nelaimingą gyvenimą, išlieti susikaupusį apmaudą ir skausmą. Aš jį suprantu ir atjaučiu, bet jeigu nuolat tik glostysiu, jis ir toliau kaltins save arba tikėsis nuolatinio palaikymo iš kitų. Žiūrėdama į jį galvoju, o ar aš pati atsivėrusi žmonėms? Ar atsiribojusi ir pasislėpusi, kad ir ne taip giliai?

Pirmą kartą spausdinta žurnale „Aš ir psichologija“
* Kliento vardas ir kiti asmeniniai duomenys, laikantis psichologų konfidencialumo principų, pakeisti. Konsultacija spausdinama sutikus klientui.