Nesu gera

Rašytojas T. Vailderis yra pasakęs: „Kodėl geri žmonės dažniausiai būna kvaili?“ Kodėl kai kuriems žmonėms taip sunku pasakyti „ne“ ir juos gali tąsyti bet kas? Nenuostabu, kad jų sveikata sušlubuoja. Mes, sugebantieji drąsiai, dalykiškai tvarkyti reikalus, nežinome, ką ir galvoti. Neaišku, nuo ko pradėti, kad jiems pagelbėtume. Kartais jų užsispyrimas pasiaukoti atrodo tiesiog iracionalus ir nejučia pats imi jais naudotis – juk taip lengva.

– Prieš egzaminą per daug buvau namie, tai jau „aptemau“ visiškai. Man atrodė, kad aš nieko nepasiruošiau. Kai įgrimzti į tą duobę, sunku sau pasakyti, kad man tarp žmonių gerai ir kad netgi jiems su manim gerai. O egzaminai visai neblogai sekėsi, gavau du dešimtukus. Nemanau, kad gerai mokėjau, nesuprantu, kodėl pažymį pakėlė. Aš nesu tiek gera, kiek mane vertina, man atrodo, kad save realiai įvertinti tikrai sugebu. Nuotaika matyt smunka dėl vienišumo. Mamą vis reikia „ištverti“. Aš ką nors dirbu, o ji ateina, sėdi šalia ir šneka. Tada aš jai sakau: „žinai, jau prasidėjo tavo serialas“.
– Nesakai, kad „man mokytis reikia“?
– Ne, taip tiesiai nesakau. Ji už mane vienišesnė, aš suprantu tą dalyką, kai žmogus ieško dėmesio, o jį pasiunčia. O ką ji gali man duoti – neturi, ji tiesiog nieko neturi! Aš tai pasiimu iš savo bendramokslių, kažkiek išeinu į pasaulį – pasiimu nors truputėlį. Man užtenka. Kad tik sveikata išlaikytų, diabetas jau baigia inkstus sugriaužti. Anksčiau pagrindinė mamos idėja buvo ją sekanti mafija, dabar idėja yra jos badaujantys anūkai. Ir ją reikia nuolat guosti.

Šiltas gilus balsas, didelės akys. Ji kalba atsargiai, tarsi sakydama sakinį bandytų pajausti ar nieko neįžeis, ar ne per daug kalba. Galvoju – didelė retenybė, kad trisdešimtmetė studentė taip uoliai ruoštųsi paskaitoms, jog net nelieka laiko pamiegoti ir kenčia sveikata. Tokiame amžiuje į mokslą paprastai žiūrima pro pirštus. Bijau, jog mano pasiūlymas studijuoti, kuris ją taip atgaivino, tuo pačiu nenuvarytų jos į kapus.

– Jei žmogus kažko nori, reikia jam bent žodžiu padėti, mano toks įsitikinimas. Limpa prie manęs žmonės, bet vertės man kažin ar tai prideda – aš galvoju, kokia esu kvaila, kita atsiribotų. Kad mane kas išklausytų retai pasitaiko. Kai brolis susipažino su savo būsima žmona, jis pasakė: „atsirado toks keistas jausmas, kad tu kažkam rūpi.“ O aš jam sakau: „žinai – tu teisybę sakai, tas jausmas yra būtent keistas.“
Matau save prie prastesnių žmogelių. Prastesnės išvaizdos: aptinusiu veidu, nušiurusia kepure. Žioplesnė, lėtesnė už kitus, atsilikusi nuo gyvenimo. Pamenu, kai buvau keturių metų, gatvėse stovėjo „gazirovkės“ automatai, aš paprašau mamą: duok tris kapeikas „gazirovkės“ atsigerti. Na ir ką, žioplas vaikas priėjo prie automato, įmetė kapeiką nepastatęs stiklinės. Aš ir dabar prisimenu visus tuos žodžius, kuriuos man mama pasakė, kai ėjome namo. Atrodė, kad padariau kažką labai baisaus. Mums netrūko pinigų, esmė buvo jos būklėje, vaikystėje mes dar nežinojome apie jos ligą.
– Ir tiek daug turi ja rūpintis po viso šito?
– Bet nėra kam, visiškai nėra kam. Jei pabaigsiu universitetą, gal pamažu viskas pagrės. Kiekvienas mūsų pokalbis prideda po grūdelį, po trupinėlį. Labiausiai padeda, kai kas nors įvertina, pavyzdžiui, kai bendramoksliai prašo kirčiavimą pataisyti.

Kodėl ji nevertina savęs už gerumą? Juk kai kurie pasiaukojantys žmonės tik ir gieda „kiek aš dėl jūsų padariau!“. Sakė, kad bijo puikybės. Kur jau čia puikybė! Eina kalba apie visišką susimenkinimą. Bet kokia kritika ją įmurkdo kaip į juodą skylę, iš kurios joks protas nebegali padėti išlipti. Vaikystėje patirtas menkinimas uždėjo tokį antspaudą, kad šimtas psichologų bejėgiai. Daugelis tėvų kritikuoja vaikus, bet kai tėvai yra psichiniai ligoniai ir sveikas protas nebenaudojamas, jie gali vaiką tiesiog sutriuškinti. Taip ir atsiranda geri, pasiaukojantys žmonės, o gal net šventieji.
Ją gali nebaudžiamas skriausti bet kas, o ji jaus savotišką atvirumo saldumą. Be jokios nuoskaudos, be apgailestavimų dienų dienomis klausytis savo šizofrenija sergančios mamos; daugeliui sveikų žmonų taip būtų tiesiog neįmanoma. Man gera, tarsi visą valandą į mane kas nors būtų švietęs skaidria, gaivia šviesa.

Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:

http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=d3e00323-dda6-468d-8512-30b1c6a53bb9&readcomment=1