Antroji mano pusė. Kaip dažnai tai sakome apie savo partnerį tikėdami, kad su šiuo žmogumi praleisime visą savo likusį gyvenimą. Deja, kaip byloja statistika, yra tik apie 50 proc. tikimybės, kad taip nutiks, netgi tada, kai jau nusprendžiame įsipareigoti ir sukurti šeimą. O ką jau kalbėti apie paprastus santykius. Nepaisant statistikos, padaryti žingsnį išsiskyrimo link yra nepaprastai sunku, net jei santykiai tapę ydingi. Kodėl? Apie tai pokalbis Genovaitės Petronienės laidoje „Apie tave“ „Žinių radijuje“. Šįkart diskusijoje su psichologe dalyvavau ne kaip žurnalistė, o kaip neuroedukatorė.

Kokia nauda iš nelaimingos santuokos?

1. Petronienė teigė dažnai susidurianti su klientais, kurie sako, kad seniai jiems reikėjo išsiskirti, bet neturi jėgų ir prašo, kad jiems padėtų tai padaryti psichoterapeutas. Sprendimo vilkinimo priežastys gali būti susijusios tiek su žmogumi, kurį norima palikti, tiek su žmogumi, kuris nori palikti. Tačiau suvokti, kad santykiai, laikui bėgant, nebetenkina, yra normalu: „Žmonės pasikeičia. Jie pradėjo kartu gyventi galbūt nuo dvidešimties, o dabar, kai jiems abiem gal jau po penkiasdešimt, jie yra tapę visiškai kitokiais žmonėmis. Vaikai užauginti, tad gyventi dėl jų jau nėra prasmės, tačiau žmonės vis tiek eikvoja vieni kitų gyvenimus.“

Aš, dirbdama kaip neuroedukatorė, taip pat dažnai susiduriu su panašiais atvejais. Didžioji dalis klientų ir ateina į terapiją dėl netenkinančių santykių. Tokiais atvejais visada užduodu klausimą: o kokia nauda būti santykiuose? Mat, kiekvienas veiksmas visada turi antrinę naudą, nes mūsų smegenys yra labai tingios, jos taupo energiją ir nedaro nieko, ko iš tiesų nenori. Kiekvienas mūsų sprendimas turi motyvą, tik tas motyvas gali būti toks paslėptas, kad žmogus jo neįsisąmonina.

Pavyzdžiui, moteris su savo vyru jau seniai neturi nieko bendra, jų interesai skiriasi, moterį erzina beveik viskas, ką jis daro, jie netgi gyvena skirtinguose kambariuose. Ji nuolat ant jo bumba, jį terorizuoja, vyras visa tai kenčia, bet jie nesiskiria. Tačiau vieną dieną vyras susiranda kitą moterį ir išeina pas ją gyventi. Moteriai – šokas, nes ji nebuvo pasiruošusi skirtis, jai buvo labai patogu taip gyventi – vyras ją išlaikė finansiškai, visur ją išleisdavo, prižiūrėdavo jų mažą vaiką…

Šeimos modelis, kai trūko tėvų meilės

Kita antrinė nauda susijusi su emociniu prisirišimu. Jis dažnai pasireiškia porose, kuriose vyras į moterį žiūri kaip į mamą arba moteris į vyrą – kaip į tėtį. Tokiu atveju vyras dažnai būna gerokai už ją vyresnis. Net jei vyras smurtauja, ši moteris kenčia, nes tas vyras, kai būna nusiteikęs maloniai, patenkina moters poreikį turėti tėtį, kurio nebuvo jos vaikystėje, nebuvo iš jo jausmų, palaikymo. Tokiu atveju išsiskirti taip pat beprotiškai sunku, net jeigu racionaliai suvokiame, kad tai geriausias sprendimas.

Jeigu gerai pažįstate save ir savo poreikius, tokiose situacijose galima tiesiog sąmoningai nuspręsti, kas santykiuose tenkina, o kas – ne. Ir pasverti. Bet dažniausiai žmonės nepasveria, nes neturi įgūdžių arba jiems labai baisu pamatyti tiesą apie save.

1. Petronienė paantrino: „Kai vyras mato mamą, moteris – tėvą, gali atsigauti vaikiškas paliktumo jausmas. Tas paliktumo jausmas toks aštrus ir baisus, kad žmogus gali visą savaitę nemiegoti, nevalgyti. Jis tarsi pakliūva į baisų tunelį. Viena klientė man sakė – pagalvojus apie tai, kad reikia skirtis, atrodo taip baisu, kad jaučiuosi kaip vaikystėje, kai mane tėvai nuvesdavo į darželį, ten palikdavo ir aš pusę dienos verkdavau. O moteris gyveno su žmogumi, kuris visiškai jai neskyrė dėmesio, turėjo dar vieną moterį.“

Kartais pasirinktas partneris tiesiog patenkina tam tikrą iš šeimos atsineštą jausenos modelį. Jei mama gyveno su tėvu, kuris ją terorizuodavo, bet šeimoje auganti mergaitė matė, kad ji prie jo taikosi, nors nuolat skundžiasi ir priekaištauja jam už nugaros, užaugusi moteris gali sau ir kitiems kartoti, kad tikrai taip nedarys, kaip mama, bet nuolat susiranda partnerius, kurie visiškai atitinka pirminės šeimos modelį, t.y. moteris, kaip ir mama, santykiuose kankinasi, nes meilė jai asocijuojasi su skausmu. Išeiti iš šio užburto rato gali padėti tik susivokimas situacijoje.

Svetimos atsakomybės prisiėmimas

Pasak G. Petronienės, žmonės sugalvoja pačių įvairiausių priežasčių, dėl ko nesiskiria, tačiau dažniausiai po jomis visomis slepiasi baimė. O gal aš jokio partnerio daugiau nesusirasiu? Gal šis ir prastas, bet galiu funkcionuoti kaip pora visuomenėje, didesnė mano vertė, turiu ir daugiau pinigų.

„Beje, skirtis bijo ne tik sutuoktiniai, bet ir vaikai su jų paleisti nenorinčiais tėvais. Pavyzdžiui, dukra, gyvenanti su prilipusia prie jos mama, sako: „Kaip aš paliksiu savo mamą, ji verks, paklius į krizę, į chaosą, ji bus visiškai vieniša ir baisiai nusivils, juk taip stipriai mane myli. Mane kaltė suės. Ji tiek padarė dėl vaikų.“ Nesakau, kad reikia būti nejautriam, bet kaltė šioje situacijoje užaštrinta. Kiti sako, kad jų antra pusė, užsiminus apie skyrybas, taps tokia pikta, kad tiesiog susprogs kaip branduolinė bomba ir viską apipils nuodais. Gal sumuš, gal papasakos visai giminei ar Lietuvai, gal kovos, šmeiš, bandys atimti vaikus, turtą, padarys viską, kad visiškai mane sužlugdytų“, – pasakojo psichologė.

Mano manymu, po tokiais pasiteisinimais gali slėptis ne pačių skyrybų ar partnerio baimė, o baimė likti vienam, t. y. pokyčių baimė. Likdamas nemielame, bet pažįstamame pasaulyje bent jau žinau, ko jame tikėtis, ko bijoti, kaip apsisaugoti, kaip kažko išvengti, todėl jaučiuosi saugesnis nei tame naujame, man nepažįstamame. Dar vienas aspektas, kurį čia įžiūriu, – prisiėmimas svetimos atsakomybės.

„Kita vertus, kita pusė iš tiesų kartais drioksteli – bando žudytis, beje, dažniausiai, ne iki galo, persekioja ar labai suserga. Prasideda tikrai didelė drama ir tada supranti, ko žmogus bijojo, kad gyveno taikydamasis prie bombos. Tuomet sakau, taip, tam žmogui gal reikės išgedėti, gal reikės psichoterapijos, bet tai ne tavo atsakomybė“, – teigė G. Petronienė.

Ar tikrai visada reikia skirtis?

Dar vienas aspektas, kurį verta aptarti, kad dažnai žmonės gaili prarasti santykius net ne dėl to, kas juose gero, bet dėl to, ko juose nebuvo. Kai santykiuose nepatenkinamas svarbus žmogaus poreikis, jis kasdien patiria nusivylimą, bet kartu gyvenama viltimi, kad gal rytoj pasiseks. Ir taip diena keičia dieną, o viltis vis gyva. t. y. žmogus gyvena rytojaus laimės viltimi, net jei nusivylimo prisikaupė tiek daug, kad santykiai tapo bjaurūs. Vis tiek gaila juos palikti, nes tiek atiduota energijos, laiko, norisi gauti kažką atgal, norisi rezultato. Kitaip tariant, žmogus jaučiasi nuolat alkanas ir vis laukia, kad partneris jį „pamaitintų“.

„Iš tiesų, toks alkanas žmogus gaudavo bent kažkokius trupinėlius. Jeigu neteks partnerio, liks ne tik alkanas, bet ir visiškame bade, be vilties būti pamaitintam. Liks visiškai vienas, kai labiausiai reikia meilės. Tai klaikus momentas, natūralu, kad žmonės tokiu momentu nenori skirtis“, – teigė laidos vedėja.

Psichologė pabrėžė, kad šiuo pokalbiu neskatiname žmonių skirtis, juolab kad dažnai skyrybos nieko neišspręs, nes ir vėl užlipsite ant to paties grėblio. Labai dažnai reikia padirbėti su savimi ir santykiu, ir situacija pagerėja. Tačiau mes kalbame apie tokius santykius, kai žmogus jau labai stengėsi, išbandė visas įmanomas priemones, bet jos nepadėjo, arba jau nuo pat pradžių santykis buvo kuriamas ant kreivo pagrindo.

„Būna ir gilių abejonių, kai žmogus iš tiesų nežino, ar tas santykis dar pataisomas. O gal tu pats esi bjaurus? Jeigu yra tokios abejonės, nebūtina santykio nutraukti iš karto. Galima kelis mėnesius pagyventi atskirai, gal net paieškoti kitos poros. Gali būti, kad, pažvelgę į situaciją iš šalies, suvoksite, kad visai gerą partnerį turėjote. Turėjau klientę, kurios vyras buvo labai šaltas, nerodė jokio dėmesio.

Kai moteris nustojo to dėmesio maldauti, susirado draugių, hobių, pradėjo gyventi savo gyvenimą, pasijuto laimingesnė, atsitiesė, ji pradėjo sakyti, kad jai gerai, kad vyras netrukdo. O vyras matydamas, kaip ji keičiasi, pradėjo į ją žiūrėti pagarbesniu žvilgsniu ir išsigando, kad gali jos netekti, pradėjo dėti pastangas. Jie pradėjo kurti visai kitokius santykius“, – pasakojo G. Petronienė.