Pandemija, karas, krizės – šiandien yra daug priežasčių nerimauti, jaustis nesaugiai. Labai svarbu išmokti padėti pačiam sau. Juk sakoma: visos ligos slypi galvoje. Tad kokias mintis joje laikyti, o kokias išrauti su visomis šaknimis? Apie pozityvų žmogaus minčių programavimą, baimės jausmo utilizavimą ir pirmąją pagalbą sau kalbamės su psichologe-psichoterapeute Genovaite Petroniene.

– Anot psichologų, šiandien pagrindinė žmonių blogos fizinės ir emocinės savijautos priežastis yra baimė. Kaip su ja tvarkytis?

– Bėda ta, kad žmonės dažnai priima baimę kaip realybę – neatskiria vienos nuo kitos. Realybė, tarkime, yra neaiški. Puls rusai Lietuvą ar nepuls? Bus mūsų šalyje karas ar jo nebus? Panašiai buvo ir pačioje koronaviruso pandemijos pradžioje. Žmonės baugščiai svarstė: juos užrakins ar neužrakins, tualetinio popieriaus užteks ar neužteks (juokiasi). Bailiesiems tuo metu atrodė, kad viskas taip ir bus. Tačiau jeigu jie perverstų savo gyvenimo puslapius, tikrai pamatytų, kiek kartų be reikalo panikavo. Verta žvilgterėti atgal ir paklausti savęs: ar viskas, ko gyvenime bijojau, ėmė ir išsipildė? Tuomet pamatysite, kad baimių dažnai susikuriame patys. Pasidarys gaila tos energijos, kurią iššvaistėme tam niekingam jausmui, bus pikta ant tos bjaurios nuotaikos, kuri neleido džiaugtis kiekviena diena. Jei tai suvoki, toliau jau pats sąmoningai turi dėlioti tam tikrus protingus veiksmus. Darai, ką gali daryti, o ko negali – tiesiog palieki. Gerai sakoma: kai nebegali pakeisti situacijos – keisk požiūrį į ją. Tarkime, žmogui diagnozuota sunki liga. Ar baimė ką nors pakeis? Tiesiog daryk, ką gydytojas pasakė. Jei netinka – gali ieškoti kito, geresnio specialisto. Dar gali medituoti, melstis, išbandyti netradicinę mediciną, ieškoti atgaivos gamtoje – tik jau ne užsiimti savigrauža ar baimės auginimu. Kai bijai – alini savo organizmą, nes stresuojantis žmogus nebemoka tvarkytis su gyvenimo iššūkiais. Todėl būtinai turime išmokti susitvarkyti su baime: juk tų katastrofų – visuomeninių ir asmeninių – bus visuomet. Visais atvejais labai svarbu neprarasti logikos, nepasiduoti neigiamai emocijai ar bent jau kiek galima labiau sumažinti jos negatyvumą. Kiekvienos krizės akivaizdoje labai svarbu stovėti ant abiejų kojų: viena vertus, suvokti situacijos rimtumą ir kažką dėl to daryti, kita vertus, tęsti gyvenimą ir beprasmiškai neaukoti savo resursų.

– JAV neurochirurgas Josephas Maroonas knygoje „Harmonijos kvadratas. Subalansuoto gyvenimo vadovas“ teigia, kad tik tada žmogus turės harmonijos kvadratą, kai tiek pat laiko ir energijos jis skirs darbui, kūnui, santykiams ir dvasingumui. Ar sutinkate su jo nuomone?

– Klausiate, ar tos keturios lygiašonės kvadrato kraštinės mums padėtų išlikti sveikiems ar bent jau sveikesniems? Visiškai sutinku su jo teorija. Sunkiausia šiais laikais būtų su dvasingumu. Tai jau pažengusių, sąmoningumo keliu pradėjusių eiti žmonių reikalas. O kaip pasiekti harmoniją tose dalyse? Tik vienu būdu – keičiant savo įpročius. Įpročius pajėgūs keisti valios turintys ir sąmoningi žmonės, kurie suvokia, ką jie daro, kodėl daro, ir moka suregzti kokį planą. Šiam gebėjimui reikia aukštesnio emocinio intelekto. Kas iš to, jei viską supranti, bet nieko nedarai. Tarkime, vakare turi išjungti serialą ir nueiti miegoti iki 22 val. Kodėl? Mūsų nervų sistema būtent tuo periodu – nuo 22 iki 24 val. – geriausiai pailsi. Dažnai pagrindine kliūtimi tarp minėtų keturių kvadrato kraštinių tampa darbas. Tik pažiūrėkite, kaip dažnai jau nuo mažens tėvai pradeda „apdirbinėti“ savo vaikus taip, kad jie taptų gerais darbuotojais, įgytų gerą profesiją, pasiektų pripažinimą, užsitarnautų aukštesnį socialinį statusą. Jie apkrauna savo vaikus būreliais ir korepetitoriais. Vaikai pervargsta dar vaikystėje, nė nepradėję dirbti iš tikrųjų. Maža to, šiuolaikinėje visuomenėje persidirbimas netgi tapo madingas.

– Minėjote, kad neradimas laiko pabūti su savimi, užsiimti savo mėgstama veikla tampa daugelio ligų priežastimi. Kodėl mes patys save skriaudžiame?

– Dvasinio gyvenimo nebuvimas – tai ne pavienio žmogaus, bet visos šių dienų technokratinės visuomenės liga. Visi mes daugiau ar mažiau nuo to kenčiame. Šiandien sociologai net prakalbo apie demonstratyvaus užimtumo fenomeną, darboholiškumą, kai žmogus didžiuojasi, kad jis yra labai užsiėmęs, persidirbęs. Jo nuomone, tai reiškia, kad yra visuomenei reikalingas, pasižymi tinkamomis kompetencijomis, kurių visiems reikia, yra nepakeičiamas ir svarbus. Išmokti reikiamu momentu pasakyti „ne“, meilė sau, o ne tik darbui ir darbdaviui – tai irgi kompetencijos, kurias būtina išsiugdyti, jei nenori kas mėnesį varstyti psichologo kabineto durų.

– Viena mūsų pramogų pasaulio žvaigždė viešai pasipasakojo, kad iki 40-ies kals pinigus vien tam, kad paskui galėtų ilsėtis. O jei pamažu atsėlins pervargimas, kurį ilgainiui vainikuos perdegimas?

– Taip ir bus. Perdegimas, patikėkite, paprastai smogia jo nesitikinčiam žmogui pačioje sėkmės, karjeros viršūnėje. Turiu daugybę tokių pavyzdžių. Dažniausiai tai nutinka apie 36-uosius gyvenimo metus. Nebūtinai žmogus pats nori būti darboholikas. Dažnai jį įtraukia kokia nors korporacija, užkrauna didžiulę pareigų naštą ir vargšeliui nebėra kur dėtis. Mano klientai dažnai ateina jau turėdami depresijos požymių. Jie nervingi, nemiega, juos kamuoja liūdna nuotaika, nėra gyvenimo džiaugsmo, ir tuomet mes ieškome priežasties. Neretai paaiškėja, kad jie patiria perdegimo sindromą. Jis nutinka ne tada, kai tu kenti, kai tave kažkas paliko ar „ėda“ blogi viršininkai, bet tada, kai tau viskas yra labai gerai. Išeitis? Mažinti darbų kiekį. Ilsinti kūną, duoti peno sielai. Gal susiorganizuoti atostogas, atsisakyti kai kurių darbų, pareigų. Visa bėda, kad žmonės dažnai nepastebi perdegimo simptomų, o paskui jau būna vėlu.

– Dažnai žmogus imasi realių veiksmų tik tuomet, kai jam pasidaro blogai – griūna santykiai, pašlyja sveikata. Pagerėjus situacijai, vėl grįžta į seną rutiną. Kaip išsiugdyti savyje pastovumą ir gyventi teisingai ne tik priešokiais?

– Tas tiesa. Žmonėms reikia sukrėtimų. Ir paprastai kelių: vieno neužtenka. Dažnai po pirmo, antro streso jie dar grįžta prie senų įpročių, bet po trečio pasidaro baisu. Žmogus ima mąstyti, ką daro ne taip. Kartais būna, kad permąstyti prioritetus padeda jogos stovyklos ar labai geros atostogos, bet dažniausiai patirtis ateina su laiku. Kaip ir tam vaikui, kuris į ugnį pirštus kaišo. Kai jau pagaliau gerai nudega ir labai skauda – daugiau nebekiša. Užbėgti įvykiams už akių? Ne, nepavyks. Pavyzdžiui, mes, psichologai, kasdien juk matome savo pacientų pavyzdžius. Galime aiškiai numatyti, kas bus. Įdomiausia, kad kai kurie mūsų kolegos daro lygiai tą patį savo gyvenimuose ir niekaip nepasimoko.

– Daugelis pozityvaus gyvenimo vadovų siūlo žmogui naudoti dėkingumo praktiką. Ar ji veiksminga?

– Žinau žmonių, kurie ją naudoja. Padeda sukoncentruoti mintis į tai, kas pozityvu. Mano galva, nebloga praktika, kaip ir dėmesingo įsisąmoninimo technika (angl. mindfulness). Kiekvieno reikalas – atrasti tai, kas jam tinka labiausiai.

– Žmogus – ne tik kūniška būtybė, todėl geriau turėtų pasijusti tenkindamas sielos poreikius. Kas jam galėtų padėti?

– Manau, žmogui reikia pasijusti didesnės visumos dalimi. Pagalvoti apie gerus darbus, skirtus ne uždarbiui. Galėtų padėti gamta, menas, dvasinių tekstų skaitymas, žmogui artimos įvairios dvasinės praktikos. Gydant kai kuriuos psichikos sutrikimus siūloma stebėti saulėlydį, banguojančią jūrą, žiūrėti į žvaigždes. Dabar jau yra atsiradusi ir miško terapija. Kanadoje ir Jungtinėje Karalystėje medikai pacientams išrašo receptą, kuriame nurodoma du kartus per savaitę pasivaikščioti miške. Atrodytų, lyg savaime suprantami dalykai, bet šiandien, kai visi paskendę darbuose, jie tampa sąmoningų žmogaus pastangų reikalaujančia veikla. Kita vertus, žmogus dar turi žinoti, ką jam tame miške daryti. Galima vaikštinėjant ir telefonu kalbėti, ir po socialinius tinklus naršyti. Žmogus turi sąmoningai suvokti, ką ten turi veikti, kur žiūrėti, kokių potyrių ieškoti.

– Patariama, kai širdyje apsigyvena nerimas, pradėti rašyti dienoraštį. Sąmoningai vakare skirti bent penkiolika minučių jo rašymui ir po metų, tarkime, prieš savo gimtadienį, jį perskaityti. Ar siūlote tai savo pacientams?

– Tai labai gera dvasinė ir protinė praktika, nes taip žmogus pamato savo elgesio modelius, situacijas, kurios kartojasi ir iš kurių niekaip neišsikapsto. Tik nemanau, kad tai universalus būdas, leidžiantis visiems žmonėms pasijausti geriau. Vieniems, gal labiau kūrybiškos prigimties žmonėms, jis tinka, kitiems – ne. Daugelis tiesiog tingi rašyti.

– Jei valgai – valgyk, jei miegi – miegok, jei dirbi darbą – tai dirbk. Paprasta ir sveika, bet ar gyvenime taip elgiamės? Ar toji daugiãveika (angl. multitasking) iš tiesų kenkia mūsų sveikatai?

– Žinoma. Ir dažniausiai nuo jos kenčia moterys. Kad taip nesielgtų, jos turi susimažinti veiklų – t.y. būti lėtesnės. Bet kol dar sveikata veža, jos nenori to padaryti. Trokšta būti geros mamos, darbuotojos, kilti karjeros laiptais, uždirbti daugiau pinigų… Kur tai veda? Į pervargimą, perdegimą, apie kurį jau kalbėjome. Geriausias vaistas čia būtų saikas ir sveikas protas.