Nieko nepripjoviau

Kuris laikas mąstau apie įdomų reiškinį: tamsiąją inteligentų pusę, kuri aiškiai įrodo pasąmonės egzistavimą. Kai kurie daug pasiekę, labai kultūringi, gal net drovūs mokslo ir meno žmonės labai mėgsta juodą humorą, grubius „praporščikų” juokus, o panaudoję „matą“ tiesiog atsigauna. Neketinu jų dėl to smerkti, net pati kažkiek priklausau tai kategorijai, tik mąstau: juk nieko nebūna atsitiktinio. Štai vienas įdomus pavyzdys:

-Tuos tris metus, kai nesimatėm, taikingai pratinginiavau, nieko nepripjoviau, neužmušiau. Prieš tris metus tai buvo neaiškus laikotarpis, toks nervingas. Keista, kad Vickos gimtadienyje Artūrą spardžiau, o iš tikro norėjau Želvą paspardyti, kad siela džiaugtųsi. Kartais galvoju: ką čia taip paspardžius? Nebėra žmonių tokių. O gaila.

Man dabar gerai gyventi, turiu mokslinį laipsnį, niekas proto nesuka, dėstau tik pirmakursiams, jie tiki tuo, ką aš dėstau. Giedu bažnytiniam chore, mokausi lotynų kalbą, gyvenu su tėvais, vis dar jaunas ir laisvas. Jie tylūs, ramūs, kai į balkoną per mano kambarį nori užeiti, turi leidimo atsiklausti, tegul žino savo vietą. Aš juos išauklėjau nuo mažens. Jau keturių metų supratau, kad jie manęs neišauklės, tai man teks juos auklėti. Jei neišauklėsiu – bus blogai.

Tai va, dėstau, o dar dirbu su zekais. Turėjau kalbėti apie socialines vertybes – geriau nusišauti! Vertybes sumažinau iki vienos – tolerancijos, kurios aš neturiu ir nereikia man jos, na chrien! Aš jiems apie vertybes, o jie man: mes pagal zakonus ir gyvenam! Tai va, atvedė mane ir paliko dėstyti sakalėlių apsuptyje, vyrų mūrų, tik vienas apsaugininkas, o po to tas apsaugininkas ir mane ėmė erzinti. Galvoju: „gaidys, ožys, trukdo – eina jis iš čia!“.

Sužinojau apie jų kastas. Yra aukščiausia klasė- bachūrai. Bachūrai atsigroja ant ožių.
Bachūrams dėsčiau, mane irgi bachūru laikė. O Pravieniškėse kaliniai gali porą valandų išeiti pasivaikščioti, tai jie kai gauna išmoką – nueina ir prageria bare, po to vėl visą mėnesį trainiojasi pikti. Ten papuolė ir garsus poetas, iš principo nemokėjo alimentų, sakė – neteisinga. Bet visi žinojo, kad jis juos prageria, labai proziškai. Aš jį sutikdavau rašytojų sąjungoje, kai poeziją skaitydavau.

Aš tokių ydų neturiu. Nebent Artūrą spardyti smagu buvo. Bet ir tai gal nerimtai. Tai yra, man nerimtai, jam gal kitaip atrodė. Sakai, girtis mėgstu? Bet tai neįdomu, daug kas girtis mėgsta, tai tokia yda, kad net pasigirti negali. Ir kuo čia pasigirsi? Laikau save geru poetu. Bet ir esu toks. Tai realybė. Galėjau studijuoti menus, bet būčiau taip prasigėręs, kad galėjau ne tik Artūrą, daug daugiau žmonių sumušti. Esu kietas. Bet aš nesigiriu, taip yra. O šlykščias puses slepiu – jos neoriginalios, neįdomios.

Humoras smagus, bet ką reiškia šis neslepiamas sarkazmas? Ar šis žmogus iš tiesų piktas? Ir taip ir ne. Išgėręs jis darosi agresyvus, bet studentams yra geras, darbus atlieka kruopščiai, net pedantiškai. Nors tėvai apie jo kambarį vaikšto ant pirštų galų, jis mandagus ir padedantis. Draugų mažai, jie turi savo butus, šeimas, automobiliius, jis kol kas tuo sublizgėti negali. Norisi kur nors kaip nors sužibėti. O gal tai tiesiog būdas išsiveržti iš po slegiančios rūpestingų tėvelių naštos, šalia kurių negalima naudoti net keiksmažodžių?

Grubus, vitališkas, agresyvus asmuo yra drovaus inteligento šešėlis, o priešybės – traukia. Šiuo atveju susiduriame su reakcijos formavimu. Reakcijos formavimas reiškia tai, kad kuo labiau žmogus bijo savyje kokios nors silpnybės, tuo labiau jis persistengia į kitą pusę. Pvz., labai taupūs žmonės staiga nemotyvuotai išleidžia dideles sumas; ypatingai racionalių žmonių veiksmai kartais visiškai nulemti jausmų. Žmonių, kurie atrodo esą dorovės pavyzdžiai, pasaulyje visuomet atsiras paleistuvybės sala, pvz., teologas, turintis pornografijos kolekciją, o viengungis dėstytojas, kurio gyvenimas pašvęstas mokslui, lotynų kalbai ir bažnyčiai, atsigauna tarp kalinių. Dažnai šešėlinės savybės atsipalaiduoja išgėrus, įsimylėjus, kai niekas nemato. Pagalvokime, kokie prieštaravimai yra mumyse? Apie kokias pažeidžiamas vietas jie kalba? Gal būt jas galima integruoti – jei ne gyvenime, tai bent vaizduotėje?
Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:

http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=ef6fca8b-dbeb-4fc1-a96d-65de0e193331&readcomment=1