Kai kurių inteligentiškų žmonių meilės istorijos labiau primena karą ir beprotybę, negu sutarimą ir gerovę. Ilgam įklimpstama į santykius, kurie, nors turi gerų pusių, bet blogosios pusės peržengia visas ribas- keršydami vienas ar abu partneriai gali vienas kitą išduoti, primušti, kol galiausiai iškyla grėsmė gyvybei.
„Sūnus išsilavinęs, bet geria. Jau porą metų nedirba, aš jį išlaikau. Paskutiniu metu tapo dar ir agresyvus. Turi draugę – ne gatvinę, o gydytoją, – bet sutaria kaip šuo su kate. Prieš savaitę susimušė, dabar ji turi „biuletenį“, gydosi. Sūnaus draugė man sakė, kad sūnus visiškai girtas apkaltino ją neištikimybe, grasino peiliu, parvertė žemėn ir spardė kojomis, gerai, kad ji paspruko į lauką, kaimynai jai atnešė paltą, batus. O sūnus aiškina, kad jį išprovokavo. Jau iš vakaro turėjo susitikti, bet draugė neatėjo. Kitą dieną jie susitiko, susikivirčijo, o jis įžeidžiančių žodžių nepakenčia. Man sūnus sakė, kad jai tik užvanojo, o kad norėjo papjauti – ką žinai, gali būti.

Sūnus man sako: mes normaliai bendraujam tik lovoj. Jo draugė ateidavo pas mus, aš matydavau kaip jis siunta. Tai ko bendrauti vien dėl lovos? Ji gi išvaizdi. Aplink ją tik ir sukasi vyriškiai, dažnai – net jaunesni. Bet jai jie neįdomūs. Kažkas čia negerai. O dėl neištikimybės – ji turėjo nuotykį su jo kaimynu, o tas išgėręs išplepėjo. Kaimynui buvo sulaužyti šonkauliai, bet jis pripažino kaltę, dabar susitaikė. Draugė irgi pavydi – paskambino sūnui vieną kartą pažįstama, tai kaip laikė rankoje puodelį taip ir šliūkštelėjo arbatą jam į veidą! Charakteriai.

Nebūna, kad tik vienas kaltas. Sūnus seniai sakydavo: neeisiu, nereikia, man blogai. Bet jinai skambina, jinai kviečia, jinai pati atvažiuoja. Juk taip ir išauga smurtas. Jisai pas ją ateina, kad ši pastatytų alaus. O jinai kodėl? Kas čia – meilė? Jis supažindino ją su visa savo gimine, o pas ją turėjo atvažiuoti dėdė, tai ji sako – tuoj pat išeik. Draugė gėdinosi, kad jis geria. Tai kurių galų bendrauti, kai gėdiniesi?

Vieną kartą sūnus susipyko su ja, paėmė ją už plaukų ir krato, šiaip ne taip atplėšiau. Tai ji niekur neeina, stovi. Aš sakau: „Tai tu eik, tu nebūk“. Ir kuo baigėsi? Kitą dieną draugė vėl atvažiavo. Tą naktį, kai ją už plaukų tampė, sūnui buvo taip negera, kad jis nukirpo savo plaukus, sudėjo į voką ir jai atidavė. O paskui beliko plikai nusiskusti, juk nusikarpė bet kaip. O kai jis plikai nusikirpo žiūriu – kas čia per randas? O jis sako: ai, tai čia draugė mane pastūmė, dėjausi aukštielninkas į sekciją.

Jis sėdi namie vienas kaip vilkas, neturi pinigų kur nors išeiti. Draugė sako: būtume dar susitaikę, bet išsigandau, kad vieną kartą užmuš. Baisus būdas santykiams nutraukti, bet, matyt, jau kitaip neišėjo. Dabar sūnus labai išgyvena, kas dieną ateina pas mane, kad kažkuo užsiimtų, nesėdėtų vienas.

Kodėl nė vienas iš jų nenutraukė santykių po pirmo smurto pasireiškimo? Juk šiuo klausimu padėtų ir artimieji, ir policija. Bet dėl smurto dažniausiai niekur nesikreipiama, o skriaudos greitai atleidžiamos. Kodėl? Priežasčių gali būti daug. Kiekvienas žmogus bijo vienatvės. Nesunku vienam praleisti keletą dienų, bet labai sunku suvokti, kad tapai niekam nereikalingas, o artumą teks surasti ir užsitarnauti iš naujo. Jei muša – vadinasi, neabejingas, vadinasi- myli. Vienas kitas guzas skauda daug mažiau, negu pasilikti akis į akį su savimi.Kitas dalykas – ribos. Kiekvienas žmogus turi beveik neperžengiamus įsitikinimus, ką jis gali leisti kitam. Tie įsitikinimai dažniausiai yra perimti iš giminės, ir jų niekas neviešina. Vienas atsisveikina su partneriu po pirmos neištikimybės, kitas šitokios nuodėmės nelaiko lemiama, jei santykiai geri. Viena moteris visiems laikams atšąla po pirmo smūgio, kita apsikumščiavimą laiko natūraliu konfliktavimo būdu. Mes negalime pasakyti, ką galima ir negalima leisti kitam, tai skiriasi skirtingose tautose, keitėsi istorijos eigoje ir gali būti labai asmeniška.

Mušimas, nevaldoma jausmų išraiška gali būti saldi. Kai visiškai laisvai į išorę išlieji visą pyktį, neužilgo atsibunda ir gerieji jausmai. Įsivaizduoju du žmones, beprotiškai besiilginčius. Tik toje srovėje aistra gali būti saldi. Tamsa, smūgiai, ašaros, vėl susiviję kūnai, energijos pliūpsniai. Magnetizmas, čia nėra erdvės racionalumui ir saikui.
Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas:

http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?BlogID=d48c0217-0a2a-4470-8efa-b035eea0f12b&readcomment=1